Labai dažnai būname kažko įtakoti, nors kartais labai nesinorėtų to pripažinti. Mano potraukis mezgimui atsirado jau vaikystėje. Jei gerai menu, dar net į mokyklą nėjau, kai su dideliu smalsumu stebėjau kaimynę, gražiausiais raštais, paprastute, grubia vilna mezgančia originaliausias pirštines. Gražios ir šiltos, mielai jas nešiojome. Manau, kad ji buvo viena svarbiausių mano mokytojų. Aišku, nepamirštant mamos ir jos kantrybės mokant mane.
Mezgimas mūsų šeimoje išvis toli gražu ne naujiena, o vienu metu netgi buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu. Tiesa, mama labiau mezgė su mezgimo mašina, nei rankomis, o man iki šiol labai gaila, kad to vis dar nemoku. Tikiuosi, kad tik kol kas☺. Mano mezgimo "karjeros" pradžioje daugiausiai siūlų atsargų gaudavau iš ardytų mezginių. Žinoma, prieš tai siūlus reikėdavo ilgai ilgai ir nuobodžiai paruošti mezgimui. Man, vaikui, tai atrodydavo visa amžinybė. Na žinote, ardai, veji, skalbi, suki į kamuoliukus, kartais dar lauki kol susigulės gražiau ir jau tada...Visa amžinybė. O dabar...kokių tik nori, kiek tik nori, storų, plonų, lygių, grublėtų, tik tu megzk.
Įsivaizduojate, kokia turėjau būti patenkinta, studijų metais vieną iš pirmųjų darbų gavusi siūlų parduotuvėje! O dar ilgą laiką dirbau kartu su drauge, fantastika. Ten įgijau didžiausią patirtį visomis prasmėmis. Tiek bendraujant su klientais ir kolegėmis, tiek pažindinantis su naujausiomis siūlų rūšimis, tiek mokydamasi vis daugiau mezgimo raštų. Turbūt ten išmokau atskirti tikrąją siūlų kokybę, "kičą" nuo subtilaus mezgimo.Visada atsiminsiu šį darbą, savo direktorius su šypsena ir pagarba. Visko ten mačiau, ne viskas buvo taip tobula, bet kas buvo pražuvo, keliaujam pirmyn.
Vėliau, dirbant kitose darbovietėse, mezgimas gal buvo kiek nustumtas į kampą, bet siūlų dėžės drabužinėje vis mane kvietė ir kvietė į savo pinkles. Ir tada atėjo dekretinės atostogos....Valio, dabar tai jau megsiu, sakiau sau. Bet, kai pilvukas pūpso vis labiau, o sofa traukia ant jos išsitiesti, visos giminės apmegzti nespėsi, bet bent jau malonumą pajusti spėjau. Ir tada, ir dabar man tie mažulyčiai megztukėliai mieli iki negalėjimo...
Dabar, paauginusi savo mažiulį, vėl dairausi į tas savo siūlų dėžes. Čiupinėju, bandau ir vis norisi kažko naujesnio, originalesnio, kartais ir suprantamesnio. Aiškiai pajaučiau, kad šiuo metu labiausiai norisi megzti savo beibiui. Be to, bent jau man, gražių, "skanių" mezginių vaikams pas mus šiek tiek trūksta. O kokių grožybių užtinku skandinavų šalių tinklalapiuose...Ir kaip gražiai pateiktus jų lankytojui. Skaniai ir subtiliai. Norėčiau, kad ir man tai pavyktų. Na, o susikaupusiomis idėjomis, atradimais spaudoje ar interneto platybėse, mielai pasidalinsiu su jumis.
Tad tokia buvo mano mezgimo pasaka. Kol kas dar tikrai be pabaigos, o raštas vis keičiasi ir keičiasi. Draugaukim, bendraukim ir populiarinkim šitą smagų, naudingą bei nervus raminantį pomėgį. Tuo pačiu, lauksiu pastabų, patarimų ir iš jūsų.
Iki susimezgimo, Justė
Komentarai
Rašyti komentarą